Nėštumas – ypatingas laikotarpis moters gyvenime, atnešantis ir palaimingo laukimo pojūtį, tačiau kartu ir begalę tiek fizinių, tiek psichologinių iššūkių. Neretai vis dar visuomenėje klaidingai manoma, jog moteris viską gali įveikti viena – tiek emocijų chaosą, tiek fizinius negalavimus, juk ši dovana jai natūraliai duota. Specialistai pabrėžia, jog būsimai mamai ypač svarbu tai, kas ją supa ir kiek ji gauna palaikymo iš būsimo vaikelio tėvo ir artimiausios aplinkos. Apie tai plačiau kalbamės su gydytoja akušere-ginekologe Inga Gruzdienė – Ingos Gruzdienės medicinos centro Klaipėdoje ir Lifeklinika Kaune įkūrėja.
Sakykite, kiek svarbus yra pasiruošimas nėštumui ne tik moteriai, bet ir partneriui? Ką reikėtų žinoti?
Nėštumo planavimas turi būti svarbus tiek pačiai moteriai, tiek jos vyrui. Žinoma, gyvenime visko nutinka, tačiau sąmoningas vaikučio planavimas yra sveikintinas. Pirmiausia moteriai patariama apsilankyti pas gydytoją ginekologą, konsultacijos metu bus suteikiama visa informacija apie tai, kaip reikia pasiruošti, kokius papildus, vitaminus vartoti, kada reikėtų pasirodyti pas gydytoją pastojus ir kokie yra galimi pavojai nėštumo pradžioje. Moteriai atliekama įprastinė ginekologinė apžiūra bei visi reikalingi tyrimai.
Būsimas tėtis taip pat nelieka nuošalyje, jam patariama vartoti papildus kaip ir būsimai nėštutei (folinę rūgštis, vitaminą D), sumažinti alkoholio vartojimą, padidinti fizinį aktyvumą. Turime sudaryti visas sąlygas, kad nauja gyvybė sėkmingai įsikurtų mamos pilvelyje. Šiandien vis daugiau kalbama apie tai, jog ir tarp jauno amžiaus žmonių didėja susirgimų cukriniu diabetu, nerimo sutrikimais, dažnėja panikos atakos, depresijos susirgimai. Vartojami vaistai turi didelę įtaką būsimo vaikelio atėjimui ir vystymuisi, todėl labai svarbu laiku nukreipti pacientę bei būsimą tėtį specialisto konsultacijoms, kad laiku būtų sureguliuotas gydymas bei parinkti tokie vaistai, kuriuos leidžiami vartoti planuojant nėštumą ar pastojus.
Kaip keičiasi moters psichologinė būsena viso nėštumo metu?
Jei nėštumo testas parodė teigiamą rezultatą, rekomenduojama užsiregistruoti pas gydytoją ginekologą, praėjus dviem savaitėms po to, kai nesulaukėte mėnesinių. Tai geriausias laikas įvertinti, ar nėštumas vietoje, ar plaka būsimo kūdikio širdelė, patikslinti nėštumo laiką ir kt. Šio vizito metu su paciente aptariame rekomenduojamus papildus, gyvenseną nėštumo metu, kokie ir kada jos laukia tyrimai nėštumo metu.
Tačiau jei belaukdama vizito pas ginekologą būsima mama pajaučia simptomus, tokius kaip kraujavimas, tepliojimas rudomis išskyromis ar stiprėjantis skausmas pilvo apačioje ar šone – būtina kuo skubiau kreiptis į gydytoją, nes tai gali signalizuoti apie rimtas ankstyvojo nėštumo komplikacijas.
Būna situacijų, kai nėštumas nėra planuojamas ir nėra lauktas. Moteris patiria šoką ir nežino, ką daryti. Tokiu atveju siūlau pirmiausia kreiptis į gydytoją ginekologą, kuris visuomet patars, ką toliau daryti, ir, jei reikia – nukreips psichologo konsultacijai.
Gydytojas ginekologas nėra teisėjas ir jis nesiekia pakeisti pacientės spendimo (kad ir kokį ji priimtų), tačiau jo tikslas – išsiaiškinti, ar moteris apsisprendusi tam žingsniui, kad ateityje netektų gailėtis. Mes, ginekologai, turime begalę situacijų, kuriose turime suvaldyti savo emocijas ir kartais pabūti ne tik medikais, bet ir psichologais.
Su kokiomis baimėmis besilaukiančios dažniausiai susiduria?
Moterys, atėjusios pirmam vizitui pas ginekologą, labiausiai nerimauja ir nori sužinoti, ar nėštumo testas tikrai „nemeluoja“. Tai natūralus jaudulys ir labai graži akimirka, kai būsima mama pirmą kartą išgirsta vaikelio širdies plakimą.
Taip pat gana dažnai nėščiosios susiduria su baime, ar vartojami vaistai, alkoholis, rūkymas, persirgtos virusinės ar bakterinės ligos neturės neigiamos įtakos vaisiui. Pirmąjį nėštumo trimestrą mamos labiausiai baiminasi, ar vaisiui nebus kokių nors patologijų, apsigimimų, ar apskritai pats nėštumas sėkmingai vystytis. Nėštutės paprastai nusiramina tik tada, kai atlikti genetiniai tyrimai neparodo padidintos rizikos, o vėliau pradeda jausti pirmuosius vaikelio judesius.
Tačiau, nepaisant visko, visą nėštumo laikotarpį moteris turi vidinį nerimą, sustiprėjantį artėjant gimdymui, kaip viskas susiklostys ir pan. Tai natūralu.
Su kokiais mitais dažniausiai susiduriama nėštumo laikotarpyje?
Įvairių mitų, besilaukiant kūdikio, visada buvo ir bus. Jie turbūt perduodami iš kartos į kartą. Tačiau kiekviena moteris nusprendžia – tikėti jais ar ne. Vienas juokingiausių mitų: jei kyla rūgštys nėštumo metu, vadinasi, kūdikis gims su labai vešliais plaukais.
Kitas mitas, kurį taip pat dažnai girdžiu nėščiąsias sakant: jei megsiu nėštumo metu, virkštelė gali apsivyti aplink kūdikio kaklą. Kai bandau logiškai paaiškinti, jog mezgimas niekaip nesusijęs su kūdikiu ir virkštele, tada moterys šiek tiek nusiramina.
Dar yra sakoma, jog nėštumo metu moteris negali kilnoti rankų. Tame gali būti šiek tiek tiesos, jei nėščiosios kasdienis darbas susijęs su nuolatiniu rankų pakėlimu (pvz. gal jai reikia prekes sandėliuoti ir dėlioti į lentynas ir pan.) – tai gali turėti šiek tiek įtakos pilvo raumenų įsitempimui ir gimdos susitraukimams. Tačiau kai pacientės klausia, ar gali nuo lentynos pasiimti puodelį arba susirišti plaukus, tai tikrai nedaro jokios įtakos nėštumo eigai.
Ir dar netikėkite mitais apie nėščiosios pilvuko dydį bei formą – tai tikrai niekaip nesusiję su vaikelio lytimi. Tai susiję su moters fiziologija, t.y. koks jos dubuo ir gimda, koks jos svoris nėštumo metu, koks vaisiaus dydis , padėtis ir kt.
Koks turėtų būti nėščiosios santykis, požiūris į savo besikeičiantį kūną? Kaip jį priimti ir mylėti?
Manau, viskas prasideda nuo to, koks moters santykis jos šeimoje ir artimiausioje aplinkoje. Jei moteris yra mylima savo vyro, tėvų, draugų, nuolat girdi gražius žodžius, tuomet kūno pokyčius nėštumo metu ji pakankamai lengvai priims.
Problemų dėl besikeičiančio kūno dažniausiai turi nebrandžios moterys, t.y. tos, kurios nėra pasiruošusios motinystei, kurios išgyvena dėl kiekvieno priaugto kilogramo, dėl besikeičiančių kūno proporcijų net ima paslapčia laikytis dietų. Tai yra pačios moters savivertės problema, jai kažko trūksta, galbūt nepatyrė šilumos ir meilės savo šeimoje. Dėl to ją ir kamuoja nerimo epizodai, netenkina vaizdas veidrodyje, nes galbūt šalia jos esantis žmogus neskiria pakankamai dėmesio, neištransliuoja aiškiai, jog ji yra pati gražiausia. Todėl ir po gimdymo tokias moteris neretai apninka depresyvios nuotaikos.
Koks yra būsimo vaiko tėčio vaidmuo nėštumo metu? Ką jis turėtų žinoti?
Moters partnerio/vyro – būsimo tėčio vaidmuo, žinoma, yra labai svarbus tiek nėštumo metu, tiek ir gimus kūdikiui. Manau, šiuolaikiniai tėčiai visaip stengiasi pagelbėti savo moteriai, patenkinti jos mitybos užgaidas, padėti buityje augant pilvukui. Tačiau nepamirškime, jog ir jiems būna sunku, jie irgi išgyvena įvairias būsenas, belaukiant kūdikio.
Būna du etapai, kai tėčiai kreipiasi pagalbos į psichologą: nėštumo metu, jei ypatingai sunki nėščiosios emocinė būklė ir vyras nebežino, ką daryti, kaip jai ir sau padėti; po gimdymo, kai vyras staiga tampa nuošalyje, kai jo mylimoji visą savo dėmesį skiria naujagimiui, dingsta lytinis gyvenimas ir daugelis kitų aspektų. Tuomet vyrai patiria sunkią psichoemocinę būklę.
Taigi, tėčiai yra labai svarbūs ir jų vaidmuo yra neįkainojamas, tačiau geriausia apie tai pasikalbėti pačiai porai, o jei labai sunku, visada pagelbės psichologas.
Ką patartumėte moterims, artėjant gimdymui? Kada metas susikrauti krepšį ir kaip sumažinti kylantį nerimą?
Nesvarbu, ar tai būtų pirmas, ar antras nėštumas, visada moterys jaudinasi, nerimauja ir tie devyni kūdikio laukimo mėnesiai kaskart yra kitokie. Keisčiausia yra tai, jog mes ruošiamės tuos mėnesius, daug kalbame, bet kai jau ateina tas metas, pvz. nubėgo vaisiaus vandenys ir prasidėjo gimdymo veikla, staiga pora patenka į stresinę būseną, tarsi klausdami, o ką dabar daryti, nors viskas buvo daugelį kartų aptarta.
Aš visuomet raminu, kad akušerijoje niekas neįvyksta staiga. Jei nubėgo vandenys, nereikia pulti į paniką ir kuo skubiau vykti į ligoninę – tam turite bent porą valandų, per kurias galite ramiai susiruošti ir išgerti arbatos.
Žinoma, yra tam tikrų situacijų, kai būtina skubiai vykti į gimdymo įstaigą, t. y. staiga atsiradęs kraujavimas iš gimdymo takų arba nubėgę žali vaisiaus vandenys. Tai išskirtinės būklės, kurios rodo didelę riziką būsimam naujagimiui.
Dar būsimi tėvai klausia, ar būtina kviesti greitąją, ar galima vykti savo automobiliu ir net nėščiajai vairuoti. Žinoma, galima ir savarankiškai vykti, jei jaučiatės gerai. Pamenu vieną porą, kurioje vyras buvo labai jautrus, jis alpdavo net ultragarso tyrimo metu. Atėjus gimdymo dienai, pora susiruošė vykti į ligoninę, tačiau pakeliui vyras staiga sustojo, nes jam pasidarė silpna, tačiau žmona, kuriai jau buvo beprasidedantys sąrėmiai, nepasimetė ir pati sėdo prie vairo.
Svarbiausia atlikti „namų darbus“, t.y. sužinoti, kur gimdysite, kaip atvykti, ar gimdyme dalyvaus vyras ir pan. Remdamasi savo didele darbo patirtimi galiu pasakyti, jog tikrai ne kiekvienas vyras gali dalyvauti gimdymo metu, nes būna itin jautrių, tad gimdymas gali palikti nemažą psichologinę traumą.
Dažnai pamirštama apie 4-tąjį trimestrą – pogimdyvinį laikotarpį. Gimus kūdikiui, gyvenimas, rodos, pasikeičia kardinaliai. Kaip moteriai nepamesti savęs? Kaip vyrai gali padėti?
Taip, dažniausiai mes linkę kalbėti apie tris nėštumo trimestrus, į šoną nustumdami pogimdyvinį periodą. Tačiau tai yra vienas svarbesnių etapų – būsena, kai vėl viskas keičiasi, vyksta hormonų perversmas, moters kūnas kinta, prasideda žindymo metas, kuris kai kurioms būna itin skausmingas, tarpvietės skausmai, bemiegės naktys, kūdikio verkimas ir pan.
Todėl šiame laikotarpyje kaip ir nėštumo metu labai svarbūs artimiausieji žmonės. Žinoma, naujagimis nuo šiol yra dėmesio centre, tačiau moteriai svarbu nepamiršti savo vyro, o jam – savo moters. Pirmosios šešios savaitės – tai laikas, kai mažylis pripranta prie tėvų ir puikiai atpažįsta. Naujiems tėvams reikia priimti ir džiaugsmą, ir skausmą, ir naujus iššūkius. Pogimdyviniu metu mama gali greitai nugrimzti į nerimą ar pogimdyvinę psichozę. Todėl pirmiausia šią būklę turėtų atpažinti šalia jos esantis vyras ar kiti artimieji bei moterį konsultuojantis gydytojas ginekologas.
Norint išvengti pogimdyvinės depresijos, turi būti laikas, skirtas atskirai mamai ir tėčiui iškart po gimdymo. Vyras kasdien ar kas antrą dieną turi išleisti savo moterį pasivaikščioti bent valandą (kad ir aplink namą su arbatos puodeliu). Vyras tai pat gali porą valandų pabūti vyriškoje kompanijoje. Trumpas poilsis duos labai daug emocinio stiprumo. O paaugus vaikeliui, pora turi susikurti sąlygas pabūti tik dviese, bent trumpam, kai vaikutį pažiūrės močiutė ar auklė. Tai reikalinga abiem, norint nepamesti savęs, atrasti iš naujo vienas kitą ir įgauti naujų jėgų ateinančiai dienai.
Straipsnis publikuotas žurnale „Žmonės“ Nr. 2, 2024-01-11
